Mano Knyga

Pavadinimas: Sparnai
Autorius: Aprilynne Pike
Leidėjas: Obuolys
Metai: 2010
Puslapiai: 464

Lorelė stovėjo tarsi užburta. Spoksojo į tuos blyškius dalykus plačiai atvertomis akimis. Jie atrodė siaubingai nuostabūs – neapsakomai nuostabūs. Lorelė darsyk atsisuko į veidrodį, negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo kažko panašaus į žiedlapius, plevenančio virš galvos. Atrodė beveik kaip… sparnai.

Lorelė Siuvel visuomet buvo šiek tiek kitokia. Rasta lopšyje prie durų, auginta ir mokyta hipių namuose iki aštuntos klasės, griežta vegetarė Lorelė nemėgsta būti uždarose patalpose. Persikėlusi su šeima į didesnį miestą ji turi priprasti prie kitokio gyvenimo ir bendravimo su bendraamžiais. Laimė, jau pirmą dieną mergina susidraugauja su Deividu, rimtu ir patikimu bendraklasiu. Jam gali atskleisti didžiausią savo paslaptį – tarp menčių išaugusį pumpurą, kurio žiedlapiai primena trapius sparnus.

Kas ji? Kodėl jos ląstelės labiau primena augalo nei žmogaus? Kodėl oda perregima ir negirdėti pulso? Paslaptis išaiškėja aplankius senuosius namus, kur Lorelė susitinka nežemiško grožio gentainį Tamenį juodai žaliais plaukais. Lorelei teks ne tik įvykdyti pavojingą savo misiją žemėje, bet ir pasirinkti iš dviejų vienodai brangių draugų, kurie beatodairiškai puola jai į pagalbą.

Apie autorę

Aprilynne Pike audė istorijas apie fėjas nuo tų laikų, kai ji tebuvo vaikas su itin lakia vaizduote. 20-ies ji baigė kūrybinio rašymo studijas ir vieną istoriją pavertusi romanu išsiuntė agentams. Lemtingas skambutis netrukus pakeitė jos gyvenimą. Dabar A. Pike vadinama naujausiu literatūros atradimu. Jos debiutinis romanas „Sparnai” iškart tapo New York Times bestseleriu, o ekranizacijos teises įsigijo Disney studija, šiuo metu pagal knygą kurianti filmą su Miley Cyrus. Lyg to būtų maža, komplimentų jai negaili pati „Saulėlydžio” autorė Stephenie Meyer, kuri sako tiesiog įsimylėjusi romaną „Sparnai” ir nesulaukia, kol pasirodys antroji iš keturių serijos knygų iškalbingu pavadinimu „Kerai”.

Knygos Sparnai ištrauka:
Lorelė atpažino kelis vardus, jau girdėtus per pirmąsias dvi
tą rytą turėtas pamokas, tačiau ji suprato, kad praeis dar
daug laiko, kol įsimins bent pusę tų vardų ir ją supančių
veidų. Jautėsi tarsi pasiklydusi nepažįstamų žmonių jūroje.
Mergaitės mama tikino, kad visi iki vieno antrosios klasės
gimnazistai jausis taip pat – juk, kad ir kaip žiūrėsi,
jiems tai taip pat pirmoji diena mokykloje, tačiau kiti mokiniai
neatrodė nei pasimetę, nei išsigandę. Galbūt praleidę
kelerius metus mokykloje jie jau priprato jaustis išsigandę
ir pasimetę.
Pastaruosius dešimt metų Lorelė buvo visiškai patenkinta
mokydamasi namuose ir nematė jokio reikalo to atsisakyti.
Tačiau tėvai, regis, pageidavo vienintelei dukrai
užtikrinti tai, kas geriausia. Kai jai buvo penkeri, tai reiškė
mokymąsi namuose, mažame miesteliuke. Akivaizdu, kad
dabar, kai Lorelei jau penkiolika, geriausiu tapo mokymasis
gimnazijoje ir ne tokiame mažulyčiame mietelyje.
Klasėje įsitvyrojo tyla, o Lorelė atsikvošėjo tik tuomet,
kai mokytojas darsyk pakartojo jos vardą:
– Lorelė Siuvel?
– Esu, – skubiai atsiliepė mergaitė.
Lorelė spėjo pasijusti labai nesmagiai, nes prieš ištardamas
kitą vardą mokytojas Džeimsas tiriamai nužvelgė ją
pro akinių rėmelių viršų.
Lengviau atsidususi – buvo net sulaikiusi kvėpavimą
bandydama pritraukti kuo mažiau dėmesio – mergaitė išsiėmė
sąsiuvinį.
Kol mokytojas aiškino semestro mokymosi planus, ji
neatitraukdama žvilgsnio stebeilijo į berniuką, prieš pamoką
pradžiuginusį ją šypsena. Vos susilaikė pati nešyptelėjusi,
kai pastebėjo, kad klasės draugas taip pat vogčia
žvilgčioja į ją.
Kai ponas Džeimsas paleido mokinius pietauti, Lorelė
apsidžiaugusi įsimetė knygą į krepšį.
– Sveika.
Mergaitė pakėlė akis. Tas pats ją stebėjęs berniukas.
Labiausiai krito į akis jo žvilgsnis. Skaisčiai mėlynos akys,
kontrastuojančios su rusva oda. Vos banguoti šviesiai rudi
ilgoki plaukai švelnia banga krito ant kaktos.
– Tu Lorelė, tiesa? – sušvito šilta, bet kasdieniška šypsena,
subolavo labai tiesūs dantys. Tikriausiai nešiojo breketus,
nejučia braukdama liežuviu per natūraliai tiesius savo
dantis pagalvojo Lorelė.
– Aha, – balsas užstrigo kažkur gerklėje ir pasijutusi
kvailai mergaitė kostelėjo.
– Aš – Deividas. Deividas Losonas. Aš… norėjau tik
pasisveikinti. Ir gal dar pasveikinti atvykus į Kreščento
miestą.
Lorelė išspaudė šypsenėlę.
– Ačiū, – sumurmėjo.
– Gal norėtum pietauti kartu su manimi ir mano draugais?
– Kur? – paklausė mergaitė.
– Kavinėje, – keistu žvilgsniu mergaitę nudelbė Deividas.
– Aaa, – nusivylusi numykė ši. Vaikinukas gal ir nieko
sau, bet Lorelė jautėsi pavargusi nuo tūnojimo viduje. –
Tiesą pasakius, ketinu susirasti kokią vietelę lauke. – Kiek
patylėjusi pridūrė: – Bet vis tiek, ačiū, kad pakvietei.
– Lauke ir man patiktų. Palaikyti tau draugiją?
– Tikrai norėtum?
– Tikrai. Turiu kuprinėje pietus, tad esu pasirengęs. Be
to, – mesdamas ant peties kuprinę pareiškė berniukas, –
neturėtum pirmąją dieną mokykloje praleisti viena.
– Ačiū, – kiek padvejojusi tarstelėjo mergaitė. – Būtų
labai miela.
Jiedu kartu išėjo į vidinį kiemą ir susirado ne per daug
šlapią žolės lopinėlį. Patiesusi ant žemės striukę Lorelė atsisėdo,
o Deividas stypsojo apsirengęs.
– Ar tau nešalta? – paklausė berniukas, įtariai nužvelgęs
jos trumpus džinsus ir palaidinukę.
Išsispyrusi iš batelių Lorelė panardino kojų pirštus į
tankią žolę.
– Nedažnai sušąlu – bent jau ne čia. Jei būtume kur
nors, kur yra sniego, tada pasijusčiau nekaip. Toks oras
man puikiausiai tinka, – nejaukiai nusišypsojo mergaitė. –
Mama net juokauja, kad esu šaltakraujė.
– Tau gerai. Atsikrausčiau čia iš Los Andželo prieš penkerius
metus ir vis dar nepripratau prie tokių orų.
– Bet juk nėra taip šalta.
– Tikrai, – šyptelėjęs pritarė Deividas, – bet nelabai šilta.
Kai jau buvome pragyvenę visus metus, pasidomėjau,
kokie čia orai – ar žinai, kad skirtumas tarp vidutinės temaprilynne
pike
12
peratūros liepą ir gruodį yra tik keturiolika laipsnių? Štai,
kas blogiausia.
Kol Deividas kramtė sumuštinį, o Lorelė knaibė šakute
salotas, abu tylėjo.
– Mama įdėjo man dar vieną keksą, – nutraukė tylą Deividas.
– Gal norėtum? – ištiesė nuostabų mėlynu glajumi
apteptą keksiuką. – Keptas namuose.
– Ačiū, nenoriu.
Deividas įtariai nužvelgė mergaitės salotas, paskui –
keksą.
Supratusi, ką berniukas pagalvojo, Lorelė atsiduso. Ir
kodėl visi tuojau pat padaro tokią pat išvadą? Juk ji nevienintelė
pasaulyje, kuriai tikrai patinka daržovės. Lorelė
nagu pabarškino per Sprite gėrimo skardinę.
– Dietos nesilaikau.
– Aš ir ne…
– Esu vegetarė, – pertraukė Deividą mergaitė. – Ir, tiesą
pasakius, gana griežta.
– Tikrai?
Lorelė linktelėjo, nejaukiai sukikeno.
– Nedažnai susiduri su vegetarais, tiesa?
– Tai jau taip.
– Kada čia atsikraustėte? – kostelėjęs paklausė Deividas.
– Gegužės mėnesį. Daug dirbau pas tėtį. Jis turi knygyną
miesto centre.
– Tikrai? – nustebo Deividas. – Buvau ten praeitą savaitę.
Puikus knygynas. Bet tavęs nemačiau.
– Tai vis per mamą. Tampė mane po parduotuves – visą
savaitę pirkome reikmenis mokyklai. Šie metai pirmieji,
kai mokausi ne namuose, tad jai vis atrodo, kad man ko
nors trūksta.
– Mokeisi namuose?
– Aha. O šiemet tėvai privertė eiti į mokyklą.
– Na, labai džiaugiuosi, kad jie taip padarė, – išsišiepė
berniukas. Kelias sekundes sėdėjo nudelbęs akis į sumuštinį,
paskui paklausė: – Ar ilgiesi miesto, kur anksčiau gyvenai?
– Kartais, – švelniai šyptelėjo mergaitė. – Bet ir čia gražu.
Orikas, miestas kuriame gyvenau anksčiau, yra tikrai
mažytis. Tik penki šimtai gyventojų.
– Oho, – sukikeno Deividas. – Los Andželas šiek tiek

didesnis.
Užsikvatojusi mergaitė paspringo gėrimu.
Atrodė, kad Deividas norėtų dar kažko paklausti, bet
nuskambėjus skambučiui berniukas tik nusišypsojo.
– Ar galėtume rytoj vėl valgyti kartu? – Kiek palaukęs
dar pridūrė: – Gal su mano draugais?
Lorelė nė nesusimąsčiusi vos neatšovė „ne“, bet Deivido
draugija jai patiko. Be to, bendravimas buvo dar viena
priežastis, kodėl mergaitės mama reikalavo, kad ji mokytųsi
mokykloje.
– Žinoma, – skubiai atsakė Lorelė, kol neprarado drąsos.
– Būtų smagu.
– Nuostabu, – atsistojęs Deividas ištiesė mergaitei ranką.
Padėjo jai atsistoti, dar minutėlę kreivai šypsojosi, paskui
sumurmėjo: – Na, manau… dar susitiksime.
Lorelė žvelgė jam pavymui. Švarkas ir laisvi džinsai atrodė
beveik taip, kaip ir visų kitų, tačiau užtikrinta eisena
išskyrė berniuką iš minios. Mergaitė pavydėjo to savimi
pasitikinčio žmogaus žingsniavimo.
Gal, kada nors…
Trinktelėjusi kuprinę ant stalo, Lorelė sunkiai sudribo
ant taburetės. Jos mama, Sara, pakėlė akis nuo minkomos
duonos.
– Kaip sekėsi mokykloje?
– Užkniso.
Mamos rankos taip ir sustingo.
– Lorele, kaip kalbi.
– Tai, kad tikrai užkniso. Nėra tinkamesnio žodžio.
– Turėtum kiek luktelėti, mergyt.
– Visi spokso į mane, lyg būčiau kokia išsigimėlė.
– Spokso, nes esi naujokė.
– Atrodau kitaip nei visi.
– Nejaugi norėtum atrodyti taip pat?
Lorelė demonstratyviai užvertė akis aukštyn, bet teko
pripažinti, kad mama čia teisi. Taip, ji mokėsi namuose ir
gal šiek tiek palepinta, bet pati gerai žinojo, kad atrodo visai
kaip modeliai žurnalų viršeliuose ir televizijoje.
Ir jai tai patiko.
Brendimas Lorelei nepridarė didelių rūpesčių. Beveik
perregimos baltos odos neišmušė spuogais, o šviesūs plaukai
nesiriebalavo. Ji buvo mažutė, liauna penkiolikmetė
dailiu ovaliu veideliu ir šviesiai žaliomis akimis. Mergaitė
visada buvo liekna, bet ne per daug liesa, o per pastaruosius
kelerius metus kūnas įgavo kiek apvalesnes formas. Turėjo
ilgas, grakščias kojas ir vaikščiojo tarsi šokėja, nors niekada
nebuvo mokiusis šokti.
– Norėjau pasakyti, kad aš apsirengusi kitaip nei visi.
– Galėjai apsirengti taip pat, jei tik norėjai.
– Taip, bet kad visos mergaitės avi tuos gremėzdiškus
storapadžius batus, siaurus džinsus ir vienus ant kito susivelka
kokius trejus marškinėlius.
– Na ir?..
– Nemėgstu aptemptų drabužių. Spaudžia, nejaukiai
jaučiuosi. Ir iš viso, kam gali patikti avėti tuos storapadžius
batus? Feee.
– Tai ir vilkėk, kas tau patinka. Jei tavo drabužiai atbaido
galbūt drauges, tai jos ir nėra draugės, kokių tu norėtum.
Labai jau motiniškas patarimas. Mielas, nuoširdus ir visiškai
nenaudingas.
– Ten siaubingai triukšminga.
Mama metė minkiusi duoną ir nubraukė nuo veido
plaukus – ant antakio taip ir liko miltuota drūžė.
– Širdele, juk nesitikėjai, kad mokykloje bus tylu, kaip
pas mudvi namuose. Būk protinga.
– Aš ir esu protinga. Nekalbu apie savaime suprantamą
triukšmą, bet visi laksto kaip išprotėjusios beždžionės.
Staugia, kaukia ir cypia iš visos gerklės. Ir dar tranko spintelių
dureles.
Mama įsisprendė rankomis į šonus.
– Gal dar kas nors negerai?
– Taip. Koridoriuose tamsu.
– Ten netamsu, – šiek tiek pakeltu tonu atsiliepė mama.
– Praeitą savaitę apėjau visą mokyklą – koridorių sienos
baltos.
– Bet nėra jokių langų, tik tos baisios dienos šviesos
lempos. Skleidžia tokią blausią šviesą, kad beveik visai
neapšviečia koridorių. Juose tiesiog… tamsu. Pasiilgau
Oriko.
Mergaitės mama pradėjo dalyti tešlą kepaliukais.
– Žinai, ką pasakysiu? Gal šiandien nutiko kas nors
gera?
Lorelė nuslinko prie šaldytuvo.
– Ne, – mama viena ranka užtvėrė jai kelią. – Pirma kas
nors gera.
– Na… Sutikau mielą vaikinuką, – atrėžė mergaitė apeidama
mamos ranką ir griebdama gėrimo skardinę. – Deividą…
Deividą ar kažkaip panašiai.
Dabar jau atėjo mamos eilė užversti akis.
– Na, žinoma. Persikeliame į kitą miestą, užrašau tave
į naują mokyklą ir pirmasis žmogus, ant kurio metiesi, vaikinas.
– Nieko panašaus.
– Erzinuosi.
Lorelė tyliai stovėjo ir klausėsi, kaip į stalą vis tekšteli
tešla.
– Mama?
– Ką?
Lorelė giliai atsiduso.
– Ar man tikrai reikia eiti į mokyklą?
– Lorele, mes apie tai jau kalbėjomės, – trindama pirštais
smilkinius murmėjo mama.
– Bet…
– Ne. Daugiau dėl šito nesiginčysime, – mama palinko
virš stalo, veidą prikišo visai prie pat dukters. – Nemanau,
kad esu pajėgi toliau tave mokyti. Metas į mokyklą.
– Galėtum užsakyti vieną tų namų mokymo programų.
Mačiau internete, – skubiai išbėrė Lorelė neleisdama mamai
net prasižioti.
– Ir kiek tai kainuoja? – pakėlusi vieną antakį tyliai paklausė
mama.
Mergaitė tylėjo.
– Paklausyk, – patylėjusi prabilo mama, – kol mūsų
namai Orike neparduoti, neturime atliekamų pinigų. Pati
žinai šitai.
Nunarinusi galvą Lorelė žvelgė į stalą.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios šeima persikraustė
į Kreščento miestą, buvo ta, kad tėtis Vašingtono gatvėje
nusipirko knygyną. Kiek anksčiau, tais metais važiuodamas
per šį miestą jis pastebėjo ant bankrutavusio
knygyno vitrinos iškabą, kad pastatas parduodamas.
Lorelė prisiminė girdėjusi tėvus ištisas savaites aptarinėjant,
ką jie galėtų padaryti, kad nupirktų tą knygyną
– nuo pat vedybų abu apie tai svajojo, bet vis neužtekdavo
pinigų.
Paskui, baigiantis balandžiui, vyrukas, vardu Džeremajas
Barnis, atėjo pas Lorelės tėvą su pasiūlymu, nes susidomėjo
jo namu Orike. Tėtis namo grįžo vos ne šokinėdamas
iš džiaugsmo. O paskui viskas klojosi taip greitai, kad Lorelė
vos prisimena, kas nutiko pirmiausia. Jos tėvai praleido
kelias dienas Brukingso banke, ir iki gegužės pradžios
knygynas jau priklausė jiems, o šeima kraustėsi iš mažo namelio
Orike į dar mažesnį Kreščento mieste.
Tačiau slinko mėnesiai, o reikalai su Barniu vis dar buvo
nebaigti. O kol nebaigti, pinigų trūko, tėvas po darbo ilgiausiai
užtrukdavo knygyne, o Lorelei teko kulniuoti į
mokyklą.

Tags: ištraukos

3 Responses to “Sparnai”

Leave a Reply

Name (required)

Mail (will not be published) (required)

Website

Notify me of followup comments via e-mail